|
Astronomijos istorija
|
|
SENIAUSIAS MOKSLAS Viskas kartojasi danguje virš mūsų: kiekvieną naktį pateka ir nusileidžia žvaigždės, keičiasi Mėnulio fazės, Saulė suranda savo kelią tarp žvaigždžių. Tikriausiai, būtent šiuos dėsningumus atrado pirmieji astronomai, sėdėję prie pirmykščio laužo. Mėnulio judėjimas (tiksliau, Mėnulio fazių kaitos periodiškumas) tapo pirmojo mėnulinio kalendoriaus pagrindu, vėliau buvo atrastas Saulės judėjimas Zodiako juosta, ir atsirado sauliniai metai. Tuo pat metu suklestėjo ir dangiškoji mitologija: pirmykščiai žmonės garbino Saulę, Mėnulį ir kitus šviesulius, atlikinėjo įvairias apeigas tam, kad įsiteiktų dangaus dievams ir padėtų įveikti jiems visus sunkumus. Keli tūkstančiai metų pr. Kr. didelių upių (Nilo, Tigro ir Eufrato, Indo ir Gango, Jangdzės ir Chuanchės) slėniuose apsigyveno žemdirbiai. Kalendorius, kurį sudarinėjo Saulės ir Mėnulio žyniai, pradėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų gyvenime. Žyniai šviesulius stebėjo senovinėse observatorijose, kurios tuo pat metu buvo ir šventyklos. Jas tyrinėja istorijos šaka archeoastronomija. Archeologai rado nemažai tokių observatorijų. Paprasčiausios jų megalitai jas sudarė vienas (mengirai) arba keletas (dolmenai, kromlechai) akmenų, griežta tvarka išdėstytų vienas kito atžvilgiu. Megalitai žymėjo šviesulių tekėjimo ir laidos vietas tam tikru metų laiku. Anksčiau buvo manoma, kad juos pastatė senovės keltai, tačiau dabar įrodyta, kad megalitai Europoje atsirado daug anksčiau už indoeuropiečių gentis (seniausias iš jų Nju Greindžas datuojamas 3000 metais pr. Kr.), o druidai tik garbino šiuos stebuklingus įrenginius. Vienas garsiausių senovės įrenginių yra Stounhendžas, esantis Pietų Anglijoje. Pasak legendos, jį per vieną naktį pastatė burtininkas Merlinas. Ši observatorija tai 30 įkastų, daugiau kaip 5 metrų aukščio akmenų su ant jų uždėtomis plytomis, sudarančių beveik 30 metrų skersmens ratą. Jo viduje buvo dar keletas akmenų, aplink įrenginį išliko duobučių žiedai. Dabar mokslininkai mano, kad Stounhendžas buvo statomas keliais etapais tarp 1900 ir 1600 metų pr. Kr. Jo pagrindinė paskirtis Saulės ir Mėnulio stebėjimai, žiemos ir vasaros saulėgrįžos dienų nustatymas, Mėnulio ir Saulės užtemimų numatymas. Už trijų kilometrų nuo Stounhendžo buvo rastos liekanos senovinio statinio, primenančio jį savo išplanavimu, tačiau pastatyto iš medžio. Manoma, kad Vudhendžas (angl. wood mediena) buvo gigantiškas maketas, kuriuo remdamiesi statytojai sugebėjo pastatyti Stounhendžą. Senovės Egipte egzistavo sudėtinga religija su daugybe dievų, glaudžiai susijusių su dangaus šviesuliais. Ypatingai buvo garbinamas Saulės dievas Ra. Svarbiausias įvykis žemės ūkio šalies gyvenime Nilo potvynis buvo nustatomas pagal Sirijaus žvaigždės patekėjimą ir vasaros saulėgrįžą. Egipte buvo naudojamas mėnulinis-saulinis kalendorius, dalijęs metus į 365 paras ir 12 mėnesių. Diena ir naktis buvo dalijama į 12 valandų. Egiptiečiai skirstė dangų į žvaigždynus, žinojo apie planetų egzistavimą, mokėjo nustatyti Saulės aukštį, naudodamiesi gnomonu. Egipto astronomija tapo pagrindu, ant kurio vėliau graikų mokslininkai sukūrė savą pasaulio sistemą. Tarpupio astronomija prasidėjo nuo šumerų bokštų-zikuratų, tarnavusių kaip observatorijos. Žyniai fiksavo planetų judėjimą, užtemimų datas, kometų pasirodymus. Prieš Persijai užkariaujant Babiloną, astronomija ir astrologija tapo svarbiausiais valstybės mokslais, šalis buvo padengta observatorijų tinklo. Iki IV amžiaus pr. Kr. pabaigos Mesopotamijos mokslininkai sukūrė Mėnulio ir planetų judėjimo teoriją, atrado saro periodą, įvedė ekliptiką ir zodiaką. Apie Kinijos astronomiją europiečiai beveik nieko nežinojo. Kiniečiai mokėjo numatyti užtemimus, sudarė tikslų kalendorių, padalijo dangų į žvaigždynus, išrado gnomoną, saulės ir vandens laikrodžius, kompasą. O kintamųjų žvaigždžių, Saulės dėmių, kometų stebėjimai iki šiol labai vertinami. 1054 metais Kinijos metraščiuose paminėta garsioji Tauro supernova, pagimdžiusi Krabo ūką. Naujojo Pasaulio (majų, actekų ir inkų) astronomijos pasiekimai buvo beveik sunaikinti ir užmiršti nesibaigiančiuose tarpusavio karuose, o vėliau ispanų konkistos metu. Žinoma, kad majų žyniai mokėjo numatyti užtemimus ir sudarė labai tikslų kalendorių. Naujas astronomijos etapas prasideda, kuomet Europos žemyne susikuria graikų civilizacija. Turtinga mitologinėmis tradicijomis, ji padėjo šiuolaikinio mokslinio mąstymo pagrindus. Graikai (o po jų ir romėnai) naudojo mėnulinį-saulinį kalendorių, tačiau papildomos dienos buvo įterpiamos be tvarkos; dažnai tuo buvo siekiama politinių arba ekonominių tikslų. Todėl 46 metais pr. Kr. Julijus Cezaris įveda Julijaus kalendorių. Pirmuoju graikų astronomu galima laikyti Talį Miletietį, numačiusį Saulės užtemimą. Jis gyveno VI amžiuje pr. Kr. Talis laikėsi geocentrizmo pozicijos. Pasaulio evoliucijos idėjos (o ne sutvėrimo) šalininkas buvo Anaksimandras. V amžiuje pr. Kr. graikų protuose viešpatavo dvi priešingos teorijos: Anaksagoro, kuris laikėsi universalios begaliniai dalomos materijos požiūrio, ir Demokrito mokslininko ir filosofo, įvedusio atomo sąvoką. Penktojo ir ketvirtojo amžių riboje pirmąkart iškeliama Žemės rutuliškumo idėja pradžioje pitagoriečių, o vėliau Parmenido. Garsiojo Atėnų mąstytojo Platono darbuose mes sutinkame aprašymą vieningo Dievo Visatos kūrėjo. Tuo metu graikai rimtai susimąstydavo apie planetų judėjimo teoriją. Pirmasis moksliškai spręsti šią problemą pabandė Eudoksas Knidietis. IV amžiuje pr. Kr. gyvenęs Aristotelis sustabdė Žemę, pastatydamas ją į amžino ir nekintamo pasaulio centrą. Aristotelis taip pat teigė, kad Žemė yra rutulio pavidalo (kaip argumentą pateikdamas Žemės šešėlio apskritą formą Mėnulio užtemimo metu) ir, kad jos dydis yra nedidelis palyginti su atstumu iki žvaigždžių. Egipte gyvenęs Eratostenas pirmą kartą atliko Žemės skersmens matavimus, o jo gautas rezultatas pasižymėjo ypatingu tiems laikams tikslumu. Tikrą revoliuciją antikos pasaulyje galėjo sukelti Aristarchas Samietis. Jo teorijoje Žemė sukosi apie savo ašį, ir tai paaiškino dienos ir nakties kaitą, o centrinę Žemės vietą Visatoje užėmė Saulė. Ši teorija buvo pavadinta heliocentrine. Tačiau prireikė tūkstantmečių tam, kad ji būtų visuotinai pripažinta. Pirmasis žmogus, pradėjęs sistemingai stebėti šviesulius, buvo Hiparchas. Jis įvedė lygiagretes ir dienovidinius, sudarė pirmąjį žvaigždžių katalogą ir atrado precesijos reiškinį. Hiparchas pirmasis teisingai įvertino atstumą nuo Žemės iki Mėnulio. Jo pasekėjas Aleksandrijos mokslininkas Ptolemėjas parašė reikšmingiausią antikos astronomijos veikalą Almagestą, kuriame susistemino visas savo epochos astronomines žinias ir aprašė savą geocentrinę pasaulio teoriją, kuri viešpatavo Europos filosofijoje sekančius penkiolika amžių. Mirštančios antikinės civilizacijos žinias perėmė arabų užkariautojai. Pirmojo ir antrojo tūkstantmečių riboje Chorezme gyvenęs al Birunijus atskleidė Paukščių Tako prigimtį, kalbėjo apie žvaigždes, kaip apie neįsivaizduojamai tolimas saules. Tačiau žymiausias iš Rytų astronomų buvo Tamerlano anūkas Ulugbekas. Jis pastatė didžiausią tais laikais observatoriją, kurioje patikslino daugelį astronominių duomenų.
|