pirmasis puslapis

 

---

XX amžius prasidėjo Niutono mechanikos, kaip universalaus pasaulėžiūros principo, nuvainikavimu. Du didieji atradimai: Planko-Boro-Dirako kvantinė mechanika ir Einšteino reliatyvumo teorija visiškai pakeitė egzistavusį pasaulio vaizdą. Pakeitė jie ir astronomiją. Aleksandras Fridmanas 1922 metais sukūrė besiplečiančios Visatos teoriją, kurios prisilaikoma iki šiol. Edvinas Hablas, be neįkainojamo indėlio į ūkų ir galaktikų tyrimą, atrado fundamentąlųjį dėsnį, pavadintą jo vardu, o Džordžas Gamovas pasiūlė Didžiojo Sprogimo koncepciją. Erdvės singuliarumo ir “laiko strėlės” problemas tyrė rusų mokslininkas Andrejus Sacharovas, o vėliau amerikiečių fizikas Stivenas Hokingas.

Nemažų pasiekimų pasiekta ir astrofizikoje. Karlo Švarcšildo, Hercšprungo, Edingtono, Džinso, Čandrasekaro, Šaplo, Šklovskio, Zeldovičiaus ir daugelio kitų darbai bendrais bruožais sukūrė žvaigždžių ir galaktikų kilmės ir evoliucijos vaizdą.

XX amžiuje astronomijai tapo prieinamas visas elektromagnetinių bangų spektras. Pradžioje buvo išrasti radioteleskopai, o antroje amžiaus pusėje buvo sukurtos ir paleistos kosminės laboratorijos, kurių dėka žmogus tiria Visatą visuose diapazonuose: nuo radijo iki gama spinduliavimo. 1957 metais pirmojo dirbtinio Žemės palydovo paleidimas, atvėrė naują epochą žmonijos gyvenime – kosminę erą.