|
Astronomijos istorija
|
|
KELYJE Į TIESĄ XV amžiuje, veikiama antikinės kultūros, Europa pabudo iš sunkaus miego, vadinamo Viduramžiais. Arabų kultūra tapo jungiančiąja grandimi tarp Senovės Graikijos ir Atgimimo Europos, išsaugojusi ir išvertusi daugelį antikos autorių veikalų, tarp jų ir iš astronomijos srities. Pirmieji žymūs naujųjų laikų astronomai buvo Purbachas ir Regiomontanas, tačiau pasaulėžiūros posūkis siejamas su XV ir XVI amžių riboje gyvenusiu lenkų mokslininku Mikalojumi Koperniku. Būtent jis milijonų žmonių sąmonėje tapo heliocentrinio pasaulio vaizdo autoriumi. XVI amžiuje gyvenęs danų astronomas Tichas Brahė sudarė daug tikslių lentelių su žvaigždžių, planetų ir Mėnulio koordinatėmis. Šie stebėjimų duomenys tapo pamatu, leidusiu Johanui Kepleriui atrasti dangaus kūnų judėjimo dėsnius. O 1609 metais astronomijoje įvyko nauja revoliucija: naudodamasis olandų išrastais žiūronais, Galilėjas Galilėjus sukonstravo teleskopą ir pirmą kartą nukreipė jį į dangų. Teleskopo pagalba padarytų atradimų išvardijimas užimtų visą puslapį. O juk dar buvo inercijos dėsnis, vėliau pavadintas pirmuoju Niutono dėsniu. O jo pagrindinio darbo Dialogo apie dvi pagrindines pasaulio sistemas reikšmę net sunku įvertinti. Tačiau virš galvos jau kaupėsi tamsūs debesys. 1600 metais buvo sudegintas ant laužo Džordanas Brunas, pritaręs Koperniko teorijai, o 1633 metais inkvizicija privertė Galilėjų išsižadėti savo mokymo. Tačiau pažangos jau nebuvo įmanoma sustabdyti. XVII amžiaus viduryje Izaokas Niutonas atrado visuotinės traukos dėsnį ir tris mechanikos dėsnius, sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Astronomija gavo grakštų matematinį pagrindą. Neliko nepastebėti ir Niutono darbai optikos srityje. Mokslininkas sukūrė teleskopą reflektorių, pirmasis pradėjo tirti žvaigždžių spektrą, o taip pat iškėlė priešingą Dekarto pažiūroms poveikio per atstumą teoriją. Po Niutono dangaus mechanika pradėjo greitai progresuoti. Kasinio, Romerio, Halio, Bradlio, o vėliau Oilerio, Lagranžo ir Laplaso darbai užbaigė gravitacinį pasaulio paveikslą, kuriame Dievui neliko vietos net kaip kūrėjui. Imanuelis Kantas ir Simonas Laplasas sukūrė pirmąją mokslinę Saulės sistemos susidarymo teoriją. Bajeris, Hevelijus, Flemstydas, Lakailis ir Mesjė atliko žvaigždėtojo dangaus sistematinę katalogizaciją. XVIII amžiaus pabaigoje į astronomiją atėjo Viljamas Heršelis. Jo atlikti planetų ir jų palydovų, difuzinių ir planetiškųjų ūkų stebėjimai mokslą stumtelėjo toli į priekį. Būtent Heršelis pirmasis pastebėjo, kad daugelis ūkų sudaryti iš milžiniško skaičiaus žvaigždžių, tuo atrasdamas kitas galaktikas. XIX amžius tapo astrofizikos amžiumi. Volastono, Fraunhoferio, Kirchhofo, Angstremo, Žanseno, Sekio, Haginso dėka astrospektroskopija toli pažengė į priekį, tame jiems nemažai padėjo Doplerio ir Fizo tyrinėjimai. Rusų astronomijos mokyklos pradininkas Vasilijus Struvė atliko sistemingus šimtų tūkstančių žvaigždžių stebėjimus, sudarė dvinarių žvaigždžių katalogą ir pirmą kartą pakankamai tiksliai paralakso metodu nustatė atstumus iki artimiausių žvaigždžių. O Nikola Flamarionas astronomiją padarė prieinamą paprastiems žmonėms.
|