|
Astronomijos istorija
|
|
NIUTONAS, Izaokas [Newton; 1643.1.4 Vulstorpe (netoli Grantamo, Linkolnšyre) 1727.3.31 Kensingtone (dab. Londono dalis)], anglų fizikas, matematikas, mechanikas, astronomas. Klasikinės fizikos pradininkas. Londono karališkosios d-jos narys (1672), Paryžiaus akademijos užsienio narys (1699). 1665 baigė Kembridžo un-to Šv. Trejybės koledžą. 1668 tapo magistru. 1669-1701 vadovavo Šv. Trejybės koledžo fizikos ir matematikos katedrai. 1695-1727 Londono monetų rūmų prižiūrėtojas; nuo 1699 direktorius. 1703-1727 Londono karališkosios d-jos prezidentas. 1664-1667 metais, kai Londone siautėjo maras, Niutonas gyveno Vulstorpe ir tuo laikotarpiu padarė 3 svarbiausius atradimus: diferencialinį ir integralinį skaičiavimą, šviesos prigimties paaiškinimą, visuotinės traukos dėsnį, kurie aprašyti fundamentaliuose darbuose Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai (1687) ir Optika (1704). Mechanikoje Niutonas tęsė Galilėjaus ir Johano Keplerio darbus. Jis suformulavo tris pagrindinius klasikinės mechanikos dėsnius. Atrado visuotinės traukos dėsnį (gravitacija), sukūrė dangaus kūnų judėjimo teoriją, įrodė, kad kūnai, veikiami centrinės jėgos, skrieja elipse, hiperbole arba parabole. Tuo padėjo pamatus dangaus mechanikai. Sukūrė gravitacijos potencialo teoriją, paaiškino Mėnulio ir Jupiterio judėjimo ypatumus, potvynių ir atoslūgių priežastį. Apie 1666 bandymuose su prizme atrado šviesos dispersiją ir baltą šviesą išskaidė į spektrą. 1668 sukonstravo originalios sistemos veidrodinį teleskopą - reflektorių (Niutono teleskopas). 1672 iškėlė šviesos korpuskulinės prigimties hipotezę. Jos pagalba pagrindė šviesos atspindėjimo ir lūžimo dėsnius, ištyrė interferenciją ir difrakciją. Jo darbai keletui šimtmečių tapo fundamentu fizikoje ir technikoje. Kai kurių Niutono atradimų jo amžininkai nepripažino (Robertas Hukas, Leibnicas).
|