|
Astronomijos istorija
|
|
LAPLASAS, Pjeras Simonas [Laplace; 1749.3.13 Bomone prie Ožo (Normandija) 1827.3.5 Paryžiuje], prancūzų matematikas, fizikas, astronomas. Prancūzijos in-to MA (1785) ir Prancūzų akademijos (1816) akademikas. Nuo 1771 Karo mokyklos (Paryžiuje) profesorius. Su kitais Paryžiuje įkūrė Normalinę ir Politechnikos mokyklas. 1790 paskirtas Matų ir svarsčių rūmų pirmininku, vadovavo metrinės matų sistemos kūrimui. Nuo 1795 Ilgumų biuro vadovybės narys. Įrodė, kad Niutono visuotinės traukos dėsnis paaiškina Saulės sistemos planetų (Jupiterio ir Saturno) judėjimo netolygumus, jei atsižvelgiama į abipusius planetų trikdymus, kurie yra periodiniai; tuo įrodė, kad Saulės sistema stabili ilgą laiką (1773). Sukūrė dinaminę potvynių teoriją (1777). 1780 sukūrė naują (analizinį) dangaus kūnų orbitų skaičiavimo būdą. Patvirtino Džovanio Kasinio išvadą, kad Saturno žiedas neištisas; iškėlė hipotezę, kad Saturnas labai paplokščias per ašigalius. 1787 įrodė, kad Mėnulio judėjimo vidutinis greitis didėja dėl Žemės orbitos ekscentriciteto kitimo ir kad dėl planetų traukos jėgų poveikio Mėnulio judėjimo netolygumas yra ilgaperiodis; dabartiniam periodui pasibaigus, Mėnulis judės lėtėdamas, vadinasi Žemės ir Mėnulio sistema t.p. yra stabili. Iš Mėnulio judėjimo netolygumo nustatė Žemės paplokštumo dydį. 1789 patikslino Jupiterio palydovų judėjimo teoriją, atsižvelgdamas į Saulės, paties Jupiterio ir kitų jo palydovų poveikį. 1793 pabėgo iš Paryžiaus, gelbėdamasis nuo jakobinų teroro. 1796 parašė mokslo populiarinimo darbą Pasaulio sistemos išdėstymas, kuriame surinko į visumą visas pagrindines XVIII šimtmečio astronomines žinias ir išdėstė savą hipotezę apie Saulės sistemos kilmę iš karšto dujų ūko, supusio jauną Saulę. Ten pat jis numatė juodųjų skylių egzistavimą. Dangaus mechanikos darbai susumuoti Traktate apie dangaus mechaniką (5 t., 1798-1825). Atsisakė Kūrėjo idėjos, viską aiškindamas mechanikos principais. Į gyvenimo pabaigą, Laplaso nuopelnai mokslui buvo visuotinai pripažinti. 1808 jis tapo imperijos grafu, o 1814 Prancūzijos markizu ir peru. Buvo išrinktas į Paryžiaus mokslų akademijos 40-ties nemirtingųjų sąrašą.
|