|
Astronomijos istorija
|
|
GALILĖJUS, Galilėjas [Galilei; 1564.2.15 Pizoje 1642.1.8 Arčetryje (prie Florencijos)], italų fizikas, mechanikas, astronomas. Nacionalinės Akyliųjų akademijos akademikas (1611), Pizos ir Florencijos un-tuose studijavo mediciną, filosofiją, matematiką. 1589-1592 ir nuo 1610 Pizos, 1592-1610 Paduvos un-to matematikos profesorius. Savo pirmąjį atradimą švytuoklės svyravimo dėsnį padarė dar jaunystėje. 1590 Galilėjus rašo traktatą Apie judėjimą, kuriame griežtai pasisako prieš Aristotelio teiginius ir atranda, kad kūnų laisvojo kritimo pagreitis nepriklauso nuo jų masės. Svarbiausias Galilėjaus pasiekimas dinamikoje buvo reliatyvumo principo sukūrimas, kuris tapo šiuolaikinės reliatyvumo teorijos pagrindu. Ryžtingai atmetęs Aristotelio teiginius apie judėjimą, Galilėjus priėjo išvados, kad judėjimas (turima mintyje tik mechaniniai procesai) yra reliatyvus, tai yra negalima kalbėti apie judėjimą, nepatikslinus, kokio atskaitos kūno atžvilgiu jis vyksta. Pirmosios žinios apie Olandijoje išrastus žiūronus, Veneciją pasiekė jau 1609 metais. Susidomėjęs šiuo atradimu, Galilėjus žymiai patobulino prietaisą. 1610 metų sausio 7-osios naktį įvyko reikšmingas įvykis: nukreipęs į dangų savo sukonstruotą teleskopą (didinantį 30 kartų), Galilėjus pastebėjo prie Jupiterio planetos tris šviesius taškelius, tai buvo Jupiterio palydovai (vėliau Galilėjus aptiko ir ketvirtąjį). Po tam tikro laiko, jis įsitikino, kad palydovai sukasi aplink Jupiterį. Galilėjaus stebėjimai pro teleskopą, leido įsitikinti, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugybės žvaigždžių. Mėnulio paviršiaus tyrimas parodė, kad jį dengia kalnai, lygumos ir įdubos. Tai Galilėjus aprašė knygoje Žvaigždžių žinynas (1610). Vėliau atrado Veneros fazių kitimą, Saulės dėmes ir jų slinkimą viena kryptimi, kurį visiškai teisingai paaiškino Saulės sukimusi apie savo ašį, pastebėjo Saturno žiedus, bet negalėjo nustatyti jų tikros formos. Netgi šis trumpas atradimų sąrašas leistų priskirti Galilėjų prie didžiausių astronomų, tačiau jo vaidmuo buvo išskirtinis jau dėl to, kad jis sukėlė tikrą revoliucinį perversmą, davęs pradžią instrumentinei astronomijai. Inkvizijos tribunolui 1616 uždraudus Mikalojaus Koperniko raštus ir teoriją, Galilėjus buvo verčiamas neginti ir neskleisti Koperniko idėjų. Dėl to tik 1623 išleista Galilėjaus knyga Prabuotojas apie 1618 pasirodžiusias 3 kometas, šilumą ir šaltį. Tikėdamas popiežiaus Urbono VIII palankumu, 1632 išleido knygą Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas. Šioje knygoje gynė Koperniko teorijos teisingumą, rašė apie inercijos principą ir klasikinį reliatyvumo principą. Joje aprašyta 1604 pastebėta nauja žvaigždė, Žemės judėjimas per metus, potvyniai ir atoslūgiai; pastarieji aiškinami neteisingai Žemės judėjimo netolygumu. Tardymais ir gąsdinimu kankinimais, inkvizicija 1633 privertė Galilėjų viešai išsižadėti savo raštų ir Koperniko teorijos. Jau garbaus amžiaus, Galilėjus buvo priverstas gyventi inkvizicijos priežiūroje (iš pradžių Romoje, vėliau savo viloje Arčetryje). 1637 apako. Jo Dialogas buvo uždraustas iki 1835, ir tik 1992 popiežius Jonas Paulius II paskelbė inkvizicijos teismo sprendimą klaidingu ir reabilitavo Galilėjų. 1638 Leidene (Olandija) išleista Galilėjaus knyga Pokalbiai ir matematiniai įrodinėjimai apie dvi naujas mokslo šakas mechaniką ir vietinį judėjimą. Pirmojoje knygos dalyje kalbama, kad šviesos greitis turi ribą, įrodoma, kad tuštumoje visi kūnai krinta vienodu greičiu. Kitos dalys skirtos dinamikai. Galilėjus buvo eksperimentinio metodo gamtai pažinti kūrėjas. Jo darbai padėjo sugriauti geocentrinį Visatos supratimą, įrodė, kad pasaulis egzistuoja objektyviai, jis begalinis, materija amžina. Laikydamasis mechanistinio materialistinio požiūrio, Galilėjus teigė, kad vienintelė ir universali materijos judėjimo forma yra mechaninis judesys.
|