|
BADĖ, Valteris
[Walter Baade; 1893.3.24 Šretinghauzene (Vestfalija) 1960.6.25], vokiečių astronomas. 1919 baigė Getingeno universitetą. Nuo 1919 dirbo Hamburgo universiteto Bergedorfo observatorijoje ir nuo 1928 dėstė šiame universitete. 1931 buvo pakviestas į JAV, kur dirbo Maunt Vilsono ir Maunt Palomaro observatorijose. 1958 grįžo į Vakarų Vokietiją, dirbo Getingeno universitete. Bergedorfo observatorijoje nustatinėjo kometų ir asteroidų padėtis, reguliariai stebėjo kintamąsias žvaigždes. 1923 atrado naują kometą. 1927 su V. Pauliu paskelbė darbą, skirtą kometų uodegų formai. Atrado asteroidą Hidalgas (1920), kuris palyginti su kitais asteroidais toliausiai nutolsta nuo Saulės, ir asteroidą Ikaras (1949), įskriejantį į Merkurijaus orbitos vidų. Maunt Vilsono observatorijoje, kurioje jis turėjo galimybę naudotis didžiausiu tuo metu pasaulyje 2,54 m skersmens reflektoriumi (vėliau ir 5,08 m), Badė susidomėjo astrofizikos klausimais. 1944 įrodė, kad centrinė Andromedos galaktikos (M31) dalis ir gretima elipsinė galaktika susideda iš atskirų žvaigždžių, kurias tirdamas, nustatė, kad mūsų ir kitose galaktikose žvaigždės pasidalijusios į dvi skirtingo amžiaus, erdvinio pasiskirstymo ir cheminės sudėties populiacijas. Pradžioje išskyrė du populiacijų tipus: I - jaunos karštos žvaigždės, susijusios su dulkių medžiaga, II - raudonosios žvaigždės srityse be dulkių. Vėliau šis dalijimas buvo išplėstas ir patobulintas. Nustatė Andromedos galaktikos spindulingiausių II populiacijos žvaigždžių šviesumus. Remdamasis šiais rezultatais, priėjo išvadą (1952), kad tarpgalaktinių nuotolių skalė turi būti padvigubinta. Badės skirtingų žvaigždžių populiacijų teorija labai prisidėjo prie kuriant žvaigždžių evoliucijos teoriją. Nemažai darbų skyrė supernovoms. Įrodė, kad Ticho Brahės (1572) bei Johano Keplerio (1604) stebėti naujų žvaigždžių sužibimai, iš tikrųjų buvo supernovų sprogimai ir sutapdino šių supernovų liekanas su ūkais. 1934 su Fricu Cvikiu pirmąkart iškėlė hipotezę, kad sprogus supernovai, susidaro neutroninė žvaigždė. Su Rudolfu Minkovskiu sutapdino kelis galingus diskretiškus radijo bangų šaltinius su supernovų sprogimų liekanomis ir su pekuliarinėmis galaktikomis. Ištyrė Krabo ūką, fotografuodamas monochromatinėje šviesoje, išaiškino ūko pluoštinę struktūrą. Po Badės mirties, pagal jo Harvardo observatorijoje skaitytą paskaitų kursą, išleista knyga Žvaigždžių ir galaktikų evoliucija (1963). Daugelio šalių MA narys. Londono Karališkosios astronomijos draugijos aukso medalis (1954), K. Brius medalis (1955, Ramiojo vandenyno astronomijos draugija).
|
