|
ADAMSAS, Volteris Sidnis
[Walter Sydney Adams; 1876.12.20 Antakijoje (Turkija) - 1956.5.11], JAV astronomas. 1900 baigė Čikagos un-tą, 1900-1901 mokėsi Miuncheno universitete pas Karlą Švarcšildą ir H. Zėligerį. 1901-1904 dirbo Jerkyzo, nuo 1904 Maunt Vilsono observatorijose; 1923-1946 pastarosios direktorius, nuo 1946 garbės direktorius. Nuo 1917 JAV Nacionalinės MA narys. Daugelio šalių MA ir mokslo draugijų narys. Išėjęs į pensiją tęsė tyrimus Heilo Saulės laboratorijoje Pasadenoje. Spektroskopiniais metodais tyrė planetas, Saulę, žvaigždes, tarpžvaigždinę medžiagą. 1913-1916 su E. Kolšiuteriu nustatė, kad įmanoma žvaigždės šviesį (absoliutinį ryškį) nustatyti pagal jos spektro tam tikrų absorbcijos linijų santykinį intensyvumą ir šio efekto pagrindu sukūrė spektrinių paralaksų metodą. Maunt Vilsono observatorijoje organizavo ir vadovavo didelio masto darbams, skirtiems nustatyti žvaigždžių radialinius greičius ir spektrinius paralaksus, bei atlikti žvaigždžių spektrinę klasifikaciją. Su bendradarbiais 1,52 ir 2,54 m skersmens reflektoriais išmatavo daugiau kaip 7000 žvaigždžių radialinius greičius, keliems tūkstančiams žvaigždžių klasifikuoti spektrai ir nustatyti jų absoliutiniai ryškiai. 1914 ištyrė tolydinį spektrą žvaigždžių, turinčių įvairius savuosius judėjimus ir šviesumus. 1930 ištyrė neutralių ir jonizuotų atomų linijų santykinį poslinkį žvaigždžių spektruose. 1935 bei 1941 palygino žvaigždžių radialinius greičius, nustatytus pagal skirtingų cheminių elementų linijas bei pagal linijas, turinčias skirtingą jonizacijos potencialą. Aptiko vandenilio emisiją kai kurių mažo šviesumo M spektrinės klasės nykštukių spektruose. Daugelio vėlyvesnių negu G5 spektrinės klasės žvaigždžių spektruose atrado kalcio H ir K linijų emisiją. 1925 Artūro Edingtono prašymu atliko labai sudėtingą baltosios nykštukės Sirijaus B spektro tyrimą; tikslas buvo rasti gravitacinį raudonąjį linijų poslinkį, numatytą bendrosios reliatyvumo teorijos. Atrado daug spektrinių dvinarių žvaigždžių, ištyrė daugelio kintamųjų žvaigždžių ir novų spektrus. 1937-1956 detaliai ištyręs Oriono α (Betelgeizės) spektrą, atrado šios šaltos supermilžinės apvalkalą ir didelį aktyvumą jos žemutinėje atmosferoje. 1906-1908 nustatė Saulės sukimosi greitį, matuodamas spektro linijų Doplerio poslinkį jos disko kraštuose įvairiose platumose; ištyrė Saulės dėmių ir ramios Saulės spektro skirtumus. 1925-1934 su Č. Sent-Džonu ir T. Danhemu išmatavo vandens garų ir deguonies kiekį Marso atmosferoje ir atrado anglies dioksidą Veneros atmosferoje. 1935-1949 karštų žvaigždžių spektruose tarp tarpžvaigždžinės sugerties linijų aptiko sunkiųjų elementų (tarp jų ir geležies) linijas ir įrodė šių elementų buvimą tarpžvaigždinėje medžiagoje.
Daugelio šalių MA ir mokslo draugijų narys. Londono karališkosios
astronomijos draugijos aukso medalis (1917); kiti medaliai: Henrio Dreiperio (1918, JAV Nacionalinė MA),
Pjero Žiulio Žanseno (1926, Prancūzijos astronomijos draugija),
K. Brius (1928, Ramiojo vandenyno astronomijos draugija, JAV), Paryžiaus MA (1935).
|
